BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


M?

Kažką sakei? Nepyk, neišgirdau.

Per tyliai kalbi.

Bijai?

Taip ir turi būti.

Juk aš nugalėjau, aš esu laimėtoja.

Turiu tave nuliūdinti, žmogau. Štai kas tu esi. Tiesiog žmogus.

O aš esu gėlė. Pati gražiausia visose pievose, nes pati save užauginau ir laisčiau.

Buvau debesis, kuris užstodavo kitus, piktesnius debesis.

Buvau rašinys, kurį rašė kiti.

Buvau telefono skambutis, kuris pranešdavo apie liūdesį ir ašaras.

Buvau viskas, kas tik galėjau, kad išvengčiau savęs.

Bet pabuvus viskuo ir kartu niekuo,

Aš tiesiog būsiu savimi. Su savimi. Ir visada tik sau.

Nepatinka? Nebūk šalia.

Paleidžiu visus ir viską,

Nes aš jais jau buvau. Tai jie mane užrašydavo.

Ir jie – visi – mane sugražino į namus. Pas save.

Rodyk draugams




Svajone, čia tau

Laiškas Tau.

Nustebai?

Taip, tai aš. Galbūt tikėjaisi kažko panašaus.Tai ne pirmas ir ne paskutinis laiškas, kurį Tau rašau: jų buvo ir daugiau. Deja, ne visiems lemta pasiekti adresatą, tuo labiau, kai dabar Tu galbūt esi kito svajonė.

Šiandien Tavo balso trūksta, vakar pro langą, lietaus nuo ryto mirkomą, Tavo veido ieškojau, o rytoj… pasigesiu šalia? Kas bus rytoj?.. .Nežinau, nes kasdien viskas būna kitaip. Rašydama aš juokiuosi. Skaitydama gal verksiu. Bet tik gal, nes šypsotis man labiau patinka.

„Laimę rasi ten, kur jos ieškai“, – rašė man. Bėk paskui! Gal dar spėsi pavyti… Nebėgsiu, nes aš ir taip laiminga.

Čia jau pabaiga. Nieko nebus, nes viskas jau buvo. Ir tik nedidelė viltis. Negęstanti ir nemirtinga kaip pati Meilė, amžinai degins skruostuose sūrias vagas, neleisdama sustoti širdžiai. Tikriausiai čia ir skiriasi mūsų keliai. Keista, bet mes dar susitiksim, ir ne kartą.

Svajonę turiu, bet svajonė manęs nemyli. Nesivysiu šitos meilės, dabar ji gaudo mane, bet ji net nežino, jog aš skrendu, o ne žeme vaikštau.

Svajok ir tu, svajone. Ir aš pažadu, kad tau nebeskaudės. Aš šalia, prie kitos svajonės, ten, kur jūs visos miegate. Sapnuosi mane, kaip buvusią tavo globėją, bet sapnai tuštės, tamsės ir vėl pražys kitomis spalvomis. Ar greitai? Pasiklausk laiko, girdėjau, gerai sutariat.

O dabar aš atsisveikinu, bet nepažadu, kad ilgam. Tu vis tiek liksi mano mėgstamiausia svajone.

Rodyk draugams




2010 again

Sakiau, kad gailėsiu jo. O dabar nebežinau…

Mintys stovi vietoj, jau ne pakvaišę.

Parašiau žodį jam, lyg norėdama padėti jam pačiam prabilti. Nesulaukiau atsakymo ir jo nebesitikiu.

Patarė kažkas tikėtis blogiausio. Gal ir teisingai, iš kur man žinot. Tik nesinori nieko tikėtis…

Palengvino jis viską man savo tyla. Nebekviesiu, nes žinau, jog neateis, neatsilieps.

Žengiu tvirtesnius žingsnius, nebejaučiu pykčio, prisimenu gerus dalykus. Blogus trinu.

Pajaučiau, jog nesu viena. Ir tikrai niekada nebūsiu.

Rodyk draugams




2010

Atlikau savo pareigą – mylėjau.

Besąlygiškai ir iki galo.

Net kai visa tai baigės

meilė nedingo, ji vis dar čia.

Ji nedings ir nenuneš jos vėjas.

Bučiuojant paskutinį kartą jaučiau, kad jo lūpose meilė blėsta..išblėsus?..išplėšta?

Neatspėsiu ir man niekas teisingo atsakymo nepasakys. O kam? Ir taip gerai.

Vaizdai. Ir aš matau, jog gyvenimas jo bėga ir jis nėra vienas.

Manęs tas neguodžia, nors gailėti jo aš privalau, kitaip nemoku.

Neturėjau mokytojo. Mylėjau iš širdies.

Norėčiau pasakyti, jog jis vienintelis palietė mano širdį. Bet ar tai svarbu? Kai jau nieko nebėra.

Ir aš jaučiu, kad jo nebenoriu. Juk jis manęs irgi. Jis seniai nebe mano. Seniai jis žiūrėjo į mane.

Tikiu į laimingą ateitį ir jaučiu artėjant laimei. Nesidalinsiu su juo, bet jam to tikriausiai ir nereikia.

Nežinia ar palies širdį kitas ir dabar aš to nenoriu. Nenumanau, kiek dar laiko skaudės akis, gailėsiu savęs.

Klausiu - kodėl jį taip myli?

Atsakau – nežinau.

Atsakymą rasiu vėliau. Galbūt jis bus teisingas ir tikiuosi, netikėtas.

Rodyk draugams




Geležinkėlis

Geležinkelis

kaip vanduo

vis bėga ir bėga

ir temsta

medinės pakrantės

ir gervėm žolė išsilanksto

išbėga iš kranto

ruduo

per bėgius

per gatvę

per naktį

per krantą

persviręs raumuo

irkluodamas toliau -

į Liepų salą

Dvikapių pakrantę

tada pasikeičia scena -

ir bėgiai nurimsta subėgę

į tarpus pasienio ribų

išlankstomu dundesiu

spiegia

tas kelias (šįkart sausuma)

kur dunda sapnai

kaip obuolius iš sietkos

Kažkur pakeliui

raudonai

baltarusiškom kvietkom

sutūpę skaros šiltos dėmės.

Pasienis.

Rodyk draugams




Knyga

Piešk knygą

Ir tik tada, kai aš neberašysiu

Tu galėsi išeiti.

Galėsi bėgti nuo juodų pėdų,

Išdeliotų ant balto,

Atviro delno. Nors ir

Netikiuo tuo,

Kas čia parašyta.

Taip. Tai jau nebe mano

Rašysena ir aš jaučiu

Kaip keičiasi mano būdas.

Ir tik veidrodyje man vaizdai

Juodai balti.

Lyg kasnors paišytų ant prastos drobės

Ir aš taip tikiuosi, kad tos raukšlės

Nėra mano. Tai vis ta pati drobė kalta.

Dailininke.

Juk aš kaip knyga

Ir man skauda kai mane skaito.

Lai porcelianiniai indai drobėje

Dūžta.

Bet tik ne tavo viltis baigti skaityti.

Ir kai paskutinį potepį dedi,

Atsiminki, tu ne kaip aš,

Ne knyga esi.

Ir tik dabar, kai tu baigiai piešti,

Supranti, kad kiekvieno žodžio,

Rasto manyje, neatkartosi.

Tiesiog paišai baltus lapus,

Baltus delnus.

Bet netikėki taip stipriai,

Kad ir kas čia parašyta.

Rodyk draugams




Neatsiprašysiu

Neatsiprašysiu.

Esu didesnė,

Galingesnė.

Ir neturiu dėl ko gailėtis.

Net kai mano šakos veržiasi,

Tavąsias stumdamos žemyn,

Arčiau apmirusių krūmų…

Aš nežadu sustoti.

Augu

Ir nesustabdysi.

O kada tu užaugsi?

Žinokis,

Jog nebelauksiu.

Man nereikia tokio.

Norisi kitokio:

Didesnio,

Galingesnio.

Tvirto ir grėsmingo.

Neužstoji man lietaus,

Kartais rūgštaus.

Nuo vėtrų pilkųjų neapsaugojai,

Net kai susilenkiau iš baimės.

Skaudėjo.

O kas bus, kai tavęs nebematysiu?

Nebepalenksiu galvos.

Ar pakelsi savąją?

Nejaugi turėsiu prašytis

Būti nugriaunama?

Tik tam,

Kad arčiau tavęs šakas auginčiau?

Kad per plonytį liemenį apkabinčiau?

Kaip ir sakiau,

Neatsiprašinėsiu.

Bet ne.

Augsiu. Nesustosiu.

Jau kai aukščiausiai

Žaliausius lapelius iškelsiu,

Apie tave nebegalvosiu.

Nepyk,

Bet sukasi galva.

Nerimsta vėjas.

Ir mano nerimas didėja.

Su juo augu ir aš.

Tik jį tebeturiu,

Bet pašnekinti negaliu juk.

Pati kalta,

Jog vieniša dabar žiūriu iš viršaus.

Lyg būčiau pranašesnė.

Ne. Netiesa.

Aš tiesiog

Galingesnė ir didesnė.

Rodyk draugams